Kinija per olimpiadą apsinuogins - keli svarbūs patarimai vykstantiems į Pekiną

Šaltinis : lrytas.lt 

Autorius: Goda Juocevičiūtė

Kinija niekada nebebus tokia, kokia buvo iki 2008-ųjų vasaros olimpinių žaidynių. Tai - didžiausias ir bene svarbiausias milžiniškos valstybės, gyvenančios komunistiniu režimu ir kapitalistine dvasia, tikslas bei ambicija per pastarąjį dešimtmetį. Dėl to šalis žaibiškai keičiasi.

Tiesa, Kinijos valdžia olimpinėmis žaidynėmis greičiau siekia nustebinti ne tiek visą žmoniją, kiek savo tautiečius, kad jie dar sykį pajustų, kokia didinga jų šalis ir kokia galinga valdančioji partija.

Skirtingų kultūrų dėlionė

Pasauliui stebint sporto įvykius Pekine, tarsi po potvynio paviršiun išplauks visi rytietiški gudravimai, įpročiai ir triukai, kuriuos vargu ar užmaskuos sparnuoti olimpiniai šūkiai ir pompastika. Žaidynių svečiams, įpratusiems prie vakarietiškos tvarkos ir organizacijos, viešnagė Kinijoje gali tapti sudėtingu išbandymu.

Dauguma patogios egzotikos mėgėjų mano, kad brangiai sumokėję būtinai gaus nepriekaištingą aptarnavimą ir prabangą. Kur jau kur, bet Kinijoje tai nėra nei dėsnis, nei taisyklė, o greičiau tikimybė, atsitiktinumas ar daugiametės patirties reikalas. Be to, olimpinės karštligės metu Pekine kainos, ypač aptarnavimo sferoje, gali pakilti iki penkių kartų. Svetingumo ir aptarnavimo lygį ten nebūtinai lemia pinigai.

Ne visada ir puikios kinų kalbos žinios ar nepriekaištingas vertimas atvykėliams iš kitų žemynų padeda susikalbėti su tenykščiais. Svarbiausia - perprasti šiuolaikinių kinų mąstymą.

Ir skubu pridurti, kad čia tiktų senas čanbudistų posakis: „Spjauk į gėrį ir į blogį. Jie neturi savo prigimties“. Kinija nėra tik „gera“ ar tik „bloga“, tik „sena“ ar tik „moderni“.

Į Kiniją atvykstančio urmu apsipirkti drabužių perpardavinėtojo, kurio maršrutas apsiriboja Yabalou „superturgumi“, menininko ar mokslininko, besisukančio tik uždarame intelektualiosios visuomenės rate, studento, nuo ryto iki vakaro besimokančio kiniškus hieroglifus, ir laisvo keliautojo įspūdžiai apie šią šalį gali skirtis kaip dykuma nuo džiunglių. Juolab, kad Kinija - tai skirtingų istorinių ir kultūrinių regionų dėlionė.

Keliones gadina gidai

Bet viena aišku - tikrai ne per šilko fabrikus, į kuriuos vietiniai gidai svetimšalius vežioja su didžiausia aistra, ir ne per arbatos ceremonijas, kuriomis užliūliuojami magiškų pramogų ieškantys turistai, pažįstama autentiška „Vidurio valstybės“ (kinų k. „Zhongguo“) kultūra.

Dėl to verčiau pasiklausyti patyrusių Azijos žinovų patarimų ir leistis į kelionę savarankiškai arba su šią šalį praktiškai pažįstančiais keliautojais. Mat samdomi padėjėjai iš Kinijos turizmo agentūrų dažnai tik trikdo vietinio gyvenimo apžvalgą ir grožėjimąsi įstabiais kultūros bei gamtos paminklais. Jūs gido akyse - tik melžiamas svetimšalis, ne daugiau.

Azijos gidų pagrindinę algos dalį sudaro komisiniai, gaunami iš prekybos taškų, kuriuose atvežti užsieniečiai apsiperka. Todėl ir suvenyrų parduotuvėlė gali stebuklingu būdu virsti antikvarinių eksponatų muziejumi, kur už egzotiškus niekučius suplosite dešimteriopai daugiau nei pasiderėję paprasčiausiame turguje.

Ekskursijų vadovai ir vairuotojai nersis iš kailio, kad tik pristatytų jus į savo uždarbio židinėlį, o vertas dėmesio turistinis objektas bus tik tarp kitko. Pakeliui į Didžiąją kinų sieną stosite prie imperatoriško nefrito fabrikėlio, tik pastaraisiais metais išdygusių „senovinių“ šventyklų.

Niekada nepamiršiu, kaip viena gidė, supratusi, kad subtiliais įkalbinėjimais nieko nepeš, ėmė maldauti, kad kultūrinės programos laiko sąskaita leisčiau mano lydimą lietuvių turistų grupę „paaukoti“ kažkokiam perlų fabrikui-muziejui. „Prašau, tegul tik jie įsigyja bilietą ir ten pasirodo, gali nieko nepirkti, tegul tik pasirodo ir pabūna truputį. Kitaip bosas pyks ant manęs“, - inkštė mergina. Kadangi jai nenusileidome, visą dieną vaikščiojo paniurusi ir buvo labai nelaiminga, kad turėjo dirbti tik pagal iš anksto suderintą planą.

Jau pirmomis akimirkomis gidas jus bandys pavergti saldžiais žodžiais ir šypsena iki ausų. Jei ji per visą dieną nedingsta, vadinasi, esate suvystytas ir kaip reikiant nulengvintas. Kad jo paslaugos atrodytų romantiškos, suoks legendas ir mitus apie drakonus, imperatoriškas spalvas ir stebuklingus skaičius, nieko bendra neturinčius nei su Kinijos dabarties, nei su praeities realybe.

Turizmo paslaugų teikėjas geriausiu atveju galėtų išvardyti buvusios didingos imperijos garsiausius valdovus ar atkartoti prie architektūros paminklo ant lentelės užrašytą pagrindinę informaciją, tačiau gilesnio istorijos išmanymo bei visapusiškesnio požiūrio į savo šalį neturi.

„Paveikslų mafijos“ pinklės

Didelį juoką kelia Pekine ir Šanchajuje reziduojanti „paveikslų mafija“ - taip ironiškai vadiname vietos aferistus. Galima tikėtis, kad rugpjūtį per žioplinėjančių užsieniečių antplūdį jų veikla tik suintensyvės.

Savo aukų jaunieji „gudručiai“ tyko centrinėse gatvėse. Sostinėje jie pabirę po Vangfudžingo alėją ir lyg katės apie valerijoną ratus suka apie Uždraustąjį miestą prie Tiananmenio aikštės, o Šanchajuje jų pagrindiniai spiečiai - Nandžingo kelias ir Yu Yuan sodų prieigos.

„Sveiki atvykę į Kiniją! Iš kur esate?“, - pasigirsta nepriekaištinga anglų kalba optimistiniu tonu. Nustebsite, kad tokioje didžiulėje minioje pagaliau atsirado be problemų galintis su jumis susikalbėti kinas. O jam (ar jai) tik ir tereikia, kad atsakytumėte, kurios šalies pilietis esate, nes nuo to priklausys jums peršamų „gėrybių“ kaina. Pavyzdžiui, jei ištarsite „Amerika“, jūs - pats vertingiausias, t.y. pats mokiausias ir pats naiviausias grobis.

Taigi, užmezgę „tautų draugystės“ pokalbį, netrukus sulauksite pasiūlymo apsilankyti netoli įsikūrusioje galerijoje, kurioje pardavinėjami „žymiausių“ šių laikų šalies tapytojų bei jų mokinių paveikslai.

Už tokį paveikslėlį su mielu kinišku peizažu, kokį gatvėje pasiderėję galite įsigyti už keliolika ar keliasdešimt juanių, „galerijoje“ iš jūsų prašys tūkstančių. Jei tie menkaverčiai meno kūriniai jūsų nedomina, „viliotojai“ gali pasiūlyti ir kitokių smagumų - nuo „alaus bokalo jaukiame bare“, iš kurio išeitumėte finansiškai išgręžtas lyg citrina arba vos ne vos išneštumėte sveiką kailį, iki prostitučių. Žodžiu, kiekvienam individualiai pagal patiklumo lygį ir poreikius.

Pasiklydę vertime 

Nuotykiai neišvengiami ir įvairiose įstaigose. Jei viešbučio vadybininkas su jumis pasisveikins angliškai, dar nereiškia, kad jis išvis supras, ką jūs jam kalbėsite.

Ir nereikėtų nustebti, jei paprašę žemėlapyje pažymėti autobusų stotį, netrukus sužinosite, kad hieroglifais išraitytame lape jums iš tiesų apibraukta traukinių stotis arba Mao Dzedungo mauzoliejus.

Kai kada kinams koją pakiša ne tik svetimos, bet ir gimtosios kalbos žinių spragos. Kinų hieroglifai reiškia sąvokas, skiemenis ar garsus, o tokios paprastos rašto sistemos, kaip abėcėlė, sudarytos tik iš kokių 30 raidžių, ten nėra. Tiesa, XX amžiaus viduryje sukurtas vadinamasis „pinyin“. Tai yra kinų kalbos transkripcija romėniškais rašmenimis, daugiausia skirta užsieniečiams.

Pas mus beraščiais laikomi tie, kurie nepadeda nosinės galininko linksnyje ar supainioja ilgąją ir trumpąją balses, tačiau tokia rašybos klaida nei žodžio, nei sakinio esmės neiškreipia.

O kad laisvai perskaitytum kinų spaudos ir literatūros tekstus, reikia mokėti atpažinti tūkstančius hieroglifų, tad suprantama, kodėl kai kada net patys kinai nesugeba teisingai iššifruoti jų kalba parašytų tekstų ir netyčia užrašo ne tuos žodžius.

Jei nepakankamai hieroglifų atpažįsti, gali tik intuityviai, iš konteksto spėti, ką vienas ar kitas ženklas reiškia. Tik baigę aukštuosius mokslus, labiausiai išprusę kinai sugeba laisvai „žongliruoti“ hieroglifais. Tokia, mums neįprasta ir nepalyginti sudėtingesnė, kalbos sistema nuo senų laikų iš dalies ir lemia kitokį kinų mąstymą.

Paslaugų labirintuose

Į kiniško aptarnavimo ypatumus galima žvelgti tik su humoru, tačiau būdraujant, priešingu atveju - viena bėda, tarsi medis kerpėmis, aplips daugybe kitų problemų.

Žemesnio rango pavaldiniai nei už savo žodžius, nei už veiksmus neatsako, o užuodę grėsmę, sprunka iš „įvykio“ vietos, nukentėjusiam klientui taip nieko ir nepaaiškinę arba jam atšovę atmintinai iškaltais pasiteisinimais. Net kinų kalba bendravimas su tokiais „ekspertais“ gali būti visiškai bergždžias.

Tačiau mūsų, lietuvių, tai neturėtų pernelyg šokiruoti. Mat pastaruoju metu ir Lietuvoje analfabetų be jokios atsakomybės daugėja - pasitaiko jų ir tarp bankų klerkų. Tuo labiau Kinijoje neverta aklai pasikliauti vadinamaisiais vadybininkais, ypač jei jus skiria kalbos ir pasaulėžiūros barjeras.

Pavyzdžiui, gali būti, kad jeigu kuriame nors iš Kinijos bankų pamojuosite savo kreditine kortele ir paklausite, kur išsigryninti pinigus, specialistas, neįsivaizduojantis, kaip Pekino, kone viso pasaulio centro, bankomatai gali neaptarnauti kokių nors niekingų tarptautinių kortelių, nė nemirktelėjęs užtikrins - bet kur. O už tai, kad dėžė prarijo ar sugadino jūsų kortelę, greičiausiai kaltų taip ir neatsiras.

Todėl turintiems „Visa“, „American Express“ ar „MasterCard“ patartina naudotis tik „Bank of China“ bankomatais, nepriklausomai nuo to, ką sakytų geranoriškai nusiteikę konsultantai. Kitų pavadinimų bankų, kaip antai „Agricultural Bank of China“, „China Construction Bank“ ir kt., pinigų išgryninimo aparatus užsieniečiams vertėtų apeiti dideliu lanku.

Nesklandumų kyla ir bet kur kitur aiškinantis dėl netikėtų bei įtartinų kainų pokyčių, broko, nespecialiai ar kaip tik sąmoningai sukeltų techninių gedimų.

Reakcija į bet kokį pagalbos prašymą gali virsti tokia atsakymų grandine: pirma tarnautojas su šypsena pasiteiraus „How can I help you?“ (iš angl. „Kuo galiu jums padėti“), paskui jau šiek tiek susirūpinęs prašys luktelėti - „Wait a moment, please“ („Palaukite minutėlę“), po kurio laiko tiesiog gūžtelės pečiais ir švelniai konstatuos: „Sorry, out of service“ („Atsprašom, nedirba“), „Sorry, I can not help you“ („Atsiprašau, niekuo negaliu jums padėti“) arba „Sorry, it was a misunderstanding“ („Atsiprašom, tai buvo nesusipratimas“).

Tada, bandant išnarplioti tą nesusipratimą, bus atsiųstas truputį aukštesnes pareigas einantis darbuotojas, kol galų gale, įveikus dar kelis „laiptelius“, besiskundžiančiojo bėda pasieks darbo kolektyvo vadovą „laoban“. Tada jau galima tikėtis racionalaus problemos sprendimo ir veiksmingos pagalbos.

Griežtoje kinų socialinėje hierarchijoje viršūnės yra tarsi išmintingi piemenys, ganantys abejingą avių bandą. Todėl, kad nebūtų be reikalo gaištamas laikas, geriausia kreiptis į vyriausiuosius, aplenkiant visas žemesnes pakopas.

Šventa prekeivių pareiga

Rytiečiams apsukti turistus - šventa pareiga. Žinia apie kvailą klientą ar pirkėją iš lūpų į lūpas pasklinda žaibišku greičiu. Svečiui „įmontavęs“ daiktą už neadekvačią, tiesiog fantastinę kainą kinų, panašiai kaip ir kitų Azijos šalių, prekeivis iškart pelno kolegų pagarbą. Tačiau dar didesnę vietinių pagarbą pelno tas kitatautis, kuris nesileidžia būti mulkinamas.

Vis dėlto kinai darbo ir paprasčiausių žmogiškų dalykų nepainioja. Ne verslo reikaluose jie yra jaudinamai sąžiningi. Man pritartų ir tas lietuvių keliautojas, kuris vienoje Pekino turgavietėje pametė savo fotoaparatą. Jo pasigedo tik grįžęs į viešbutį.

Mažai teturėjome vilties kažkur tarp prekystalių rasti dviejų tūkstančių litų vertės daiktą. Bet ten ėjome ir teiravomės. Netrukus radinys pas savininką grįžo per žmonių rankas. O fotoaparatą grąžino būtent tie verteivos, kurie dar prieš kelias valandas mus visaip bandė apgauti ir brangiai įbrukti visokių niekučių. Tačiau tie patys prekeiviai kategoriškai atsisakė atlygio už vaisingas radybas. Matyt, „neuždirbtų“ pinigų kinai nevertina.

Oras, kuriuo kvėpuoja Kinija

Kinija yra palyginti saugi šalis. Išsiblaškiusių turistų belaukiantys ilgapirščiai ir sukčiai ten zuja, tačiau įžūlių apiplėšimų pasitaiko nedaug. Bent jau ne taip pavojinga, kaip Europoje.

Vidurnaktį Pekine ar Chandžou daug jaukiau, nei Milane ar Briuselyje, kur į gaujas susimetę šlitinėja agresyvūs juodaodžiai ir perėjūnai iš arabų bei Rytų Europos šalių. Ir akivaizdu, kad Kinijos miestuose žymiai saugiau nei Kaune, Panevėžyje ar Naujojoje Akmenėje.

Beje, „Vidurio valstybėje“ alkoholizmas nepaplitęs. Užtat ten nėra ir tokios lėtinės problemos, kaip, pavyzdžiui, pas mus, kad už dar vieną butelį girtuoklis pasiryžęs nugalabyti kitą žmogų.

Tarp kitko, milicija Kinijoje yra ta jėga, kurios kinai bijo ir ją gerbia. Kalėjimo, kuriame taikomi itin griežti perauklėjimo metodai, teisėsaugos rūstybės baimė irgi paskatina susivaldyti nuo žiaurių kriminalų.

Be to, kinų elgesį smarkiai veikia ir per kartų kartas diegiamos budistinės moralinės vertybės. Budistinis auklėjimas yra viena iš priežasčių, kodėl tarp paprastų žmonių tvyro šviesi, tyra nuotaika.

Dauguma tenykščių valdžia daugiau ar mažiau patenkinti ir ja nuoširdžiai tiki, nepaisant to, kad tas sklidinas džiaugsmo oras, kuriuo jie kvėpuoja, yra bene labiausiai užterštas planetoje. Nenustebkite - kinai gal tik prieš kokį pusmetį sužinojo, kad gamykloms, pasirodo, reikalingi valymo įrengimai.

Šalis per pastarąjį dešimtmetį taip sparčiai vystėsi, jog nė nepastebėjo, kaip tūkstančiai gamyklų ir milžiniškų technologinių projektų į aplinką gausiai paskleidė teršalų ir vietomis suniokojo natūralų kraštovaizdį. Tad tik naivuoliai gali tikėti, kad uždarius šimtą kitą fabrikėlių bei manufaktūrų apie Pekiną, oras išsigiedrys ir sportininkams neteks springti. Iš tiesų, norint gryno oro, reikėtų uždaryti tūkstančius plastmasinius niekalus gaminančių fabrikų visoje Kinijoje.

Kur mažiau panikos

Mano asmeninė penkerių metų ir artimų draugų beveik dvidešimties metų ekspedicijų po Kinijos Liaudies Respubliką patirtis byloja, kad kuo toliau nuo Pekino, kuo gilyn į šalies šiaurę, pietus ar vakarus, tuo mažiau suktybių ir tuo daugiau nuoširdumo.

Kinijos sostinės gyventojai jaučiasi pranašesni ne tik už kitus tėvynainius, bet ir už svetimšalius, todėl ir elgiasi įžūliai, o atvykėlius vertina tarsi iš aukšto.

Šiuo metu toliau nuo sostinės yra ir mažiau olimpinės psichozės apraiškų: ne tiek chaoso, nėra kosminių kainų šuolių, ne tokia daugybė sunkiai paaiškinamų partijos draudimų ir naujų nurodymų. Tad norintiems kur nors toliau pailsėti nuo olimpinės karštinės, traukinių bilietais vertėtų pasirūpinti bent prieš savaitę. Mat svarbių įvykių ir švenčių metu šalyje smarkiai suintensyvėja ir pačių vietos turistų srautai.

Traukiniais keliauti Kinijoje labiausiai apsimoka ir pakankamai patogu. Nauji ekspresai yra modernūs ir palyginti tvarkingi. Ilgų atstumų kelionėms labiausiai graibstomi bilietai - kietų miegamųjų vietų.

Ne istorija, o dabartis

Viename straipsnyje išvardyti, kokius miestus ir objektus verta aplankyti „Vidurio valstybėje“, bei juos aprašyti, - tas pats, kas mėginti vienu metu pabūti šimtuose skirtingų vietų. Ši Azijos šalis dabar - kaip Egiptas XIX amžiuje: tyrimų ir atradimų stadija. Tačiau vienos seniausių planetoje - Kinijos civilizacijos palikimas, priešingai nei Senojo žemyno ir Amerikos, yra ne tik architektūros šedevrų griuvėsiai.

Kinija vis dar gali pasiūlyti prieš kelis tūkstantmečius pradėjusį formuotis ir iki šiol Azijoje plačiai taikomą tradicinės kinų medicinos mokslą bei tebegyvuojančias sveikos gyvensenos ir saviugdos tradicijas.

Kad tuo įsitikintum, užtenka atsikelti anksčiau ryte ir apie 6–9 valandą pasivaikščioti didesniame miesto parke, upės ar ežero pakrantėje. Ten žmonės, dauguma pagyvenę, masiškai sportuoja, užsiiminėja psichofizinėmis gimnastikomis taiči ir cigun (qigong), tobulina kovos menų įgūdžius. Ir tas estetiškas reginys su kardais bei vėduoklėmis yra ne parodomasis, o čiabuvių kasdienybė.

Norint bent truputį praktiškai savo kūnu ir protu tai pajusti, nėra būtina pulti užsirašinėti į kiniškų mankštų kursus. Gali pasisekti pradžiamokslį įgyti netikėtai, tiesiog prisijungus prie besitreniruojančiųjų grupelės. Paprastai jie smalsuolio pamokyti neatsisako.

Sostinėje verta ryte apsilankyti žaliuojančiame Tiantano parke, Chandžou mieste - prie Vakarų ežero (Xihu), Šanchajuje - Bundo rajone prie Chuangpu upės, kai kuriuose miestuose užsiėmimai vyksta tiesiog centrinėse aikštėse ar atokesniuose skveruose.

Ieškant religijų pažinimo, verta eiti tiesiai į budistų bei daosų šventyklas. Šalyje tikėjimo laisvė realiai nevaržoma - grėsmingi Mao laikai jau praeityje. Kiekviename mieste veikia vienuolynai, juose gyvena dešimtys ar šimtai vienuolių ir kasdien ten lankosi tūkstančiai pasauliečių, kuriuos išvydęs kur nors gatvėje, iš pirmo įspūdžio dar ir sunkiai patikėtum, kad šie nevalos rėksniai gali būti tokie santūrus ir giliai pamaldūs.