Kinijos ekonomikos vystymosi istorinė apžvalga

Šaltinis. Tarptautiniai prekybos rūmai. EKONOMINĖ APŽVALGA KINIJA.

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA

1978 m. Kinijos vadovybė pradėjo Sovietų pavyzdžiu sukurtos nerangios ir neefektyvios planinės
ekonomikos liberalizavimą, judėjimą į rinką orientuotos sistemos link. Įvykdyta žemės ūkio reforma, atsisakyta senos ir nepasiteisinusios kolektyvizacijos sistemos, pereita prie namų ūkių žemdirbystės, remiama ne žemės ūkio veikla, tai sudarė palankias sąlygas smulkaus verslo atsiradimui ir vystymuisi. Šalies užsienio prekybos atvėrimas.

1980 m. pradėtos kurti Specialiosios ekonominės zonos (SEZ), kurių tikslas – sudarant įvairias
lengvatas, palankias sąlygas, pritraukti užsienio investicijas. Reformos vykdytos fiskalinėje, finansinėje, bankų, kainų politikos srityse. Visa tai lėmė greitą Kinijos ekonomikos augimą,- kelis kartus išaugo bendras vidaus produktas, padidėjo gyventojų pajamos, pakilo vartojimo lygis. Ypatingai sparčiai vystėsi rytiniai pakrantės regionai, kuriuose įsteigtos specialiosios ekonominės zonos susilaukė gausių užsienio investicijų, išnaudodami palankias mokesčių, administravimo bei pigios darbo jėgos sąlygas į SEZ’us savo gamybą perkėlė nemažas skaičius užsienio valstybių. Kita vertus, ne viskas buvo taip jau gerai, sukurta hibridiška Kinijos ekonominė sistema (mišrios ekonomikos) turėjo gana ryškių neigiamų tiek socializmo (biurokratija, korupcija), tiek kapitalizmo (sunkiai kontroliuojama infliacija, didelė pajamų diferenciacija) bruožų. Kinijai sunkiai sekėsi veiksmingai derinti planinę su rinkos ekonomika, t.y. laikytis dar giliose kultūrinėse tradicijose įkūnyto vidurio kelio, todėl 10 dešimtmečio pradžioje imtasi liberalių į rinkos ekonomiką nukreiptų reformų. Augo užsienio prekyba, stipriai išsiplėtė specialiosios ekonominės zonos, kurios pritraukė dar daugiau užsienio kapitalo. Pastebimas kasmetinis beveik 10 proc. siekiantis Kinijos ekonomikos augimas, kuris tik per 1997-98 metų Azijos finansinės krizės metu buvo sumažėjęs.

Ankstyvas dar 8 deš. pradėtas rinkos liberalizavimas bei didelis valdžios dėmesys Specialiosioms
ekonominėms zonoms, leido Kinijai dešimtame dešimtmetyje pasiekti beveik 10 proc. kasmetinį augimą.

EKONOMINĖ SITUACIJA 2003 METAIS

Viršydama lūkesčius ir prognozes, Kinijos ekonomika 2003 metų trečiame ir ketvirtame ketvirčiuose išgyveno 9,6 ir 9,9 proc. augimą, panašus jis yra ir pirmą šių metų pusmetį. Viena pagrindinių augimo priežasčių, tai padidėjusi vidinė paklausa, tačiau reikšmingai išaugo ir eksportas. Šiuo metu vienas pagrindinių valdžios tikslų ir uždavinių, tai visomis priemonėmis stengtis išlaikyti stabilų augimą, todėl imtasi tam tikrų investicijas stabilizuojančių priemonių, tam kad būtų išvengta panašios situacijos į Azijos finansinę krizę 1997-98 metais, kai prieš tai trumpalaikės investicijos sukėlė didelį augimo bumą, o ekonominei padėčiai susvyravus ir joms staiga pasitraukus Azijos šalių ekonomikoms suduotas skaudus smūgis. Vienas iš pagrindinių veiksnių nulėmęs tokį spartų Kinijos ekonomikos augimą, tai fiksuotų aktyvų investicijos, kurios pastaraisiais metais sparčiai didėja. Tokio ekonomikos bumo pasekmė, tai augantis fiskalinis deficitas, nors šalies vyriausybė ir stengiasi jį kontroliuoti. 

Pirmąjį 2003 metų pusmetį dėl SARS epidemijos nemažai nukentėjo mažmeninės prekybos pardavimai, tačiau kito pusmečio rezultatai leido pasiekti bendrą 9,1 proc. augimą 2003 metais. Ženklų vartojimo ir pardavimų padidėjimą galima sieti ir su pragyvenimo lygiu Kinijoje kilimu bei didėjančiomis žmonių pajamomis. Ypač dideliais pardavimais pasižymėjo telekomunikacijos įrengimai, namų apyvokos daiktai. Spartus šalies ekonomikos vystymasis didelės įtakos turėjo ir bendram kainų lygiui, 2002 metais užfiksuota defliacija, o 2003 metais labai nedidelė 1,2 proc. infliacija. Pabrango maisto produktai, paslaugos, degalai, laisvalaikio prekės, tačiau atpigo tokios prekės kaip drabužiai, gyvenamasis būstas. Dėl valstybinių įmonių reformų, restruktūrizavimo, 2003 metais iki 4,3 proc. išaugo nedarbo lygis miestuose. Todėl Vyriausybė imasi įvairių priemonių, tokių kaip perkvalifikavimo, mokymo programų, privataus kapitalo plėtros skatinimo, siekiant sumažinti nedarbą. Tikimasi artimiausius 5 metus nedarbo lygį išlaikyti žemiau 5 procentų. Vien per 2004 metus planuojama įsteigti 9 milijonus naujų darbo vietų. Žinoma, neurbanizuotuose kaimo vietovėse nedarbo lygis yra kur kas aukštesnis.

Kinijoje sparčiai didėja pramonės gamybiniai pajėgumai, tai nemaža dalimi sąlygota užsienio investicijų bei užsienio šalių kompanijų aktyvaus steigimosi. Pinigų pasiūlos augimas per paskutinį pusmetį dėl griežtesnės monetarinės politikos, kuria siekiama kontroliuoti investicijas, šiek tiek sumažėjo, bet vis dar išlieka didelis. Kinija naudoja fiksuotos valiutos sistemą,- šalies valiuta (juanis) yra susieta su JAV doleriu. Apskritai, JAV doleris populiari atsiskaitymo valiuta tarp įmonių. 

Dar viena svarbi Kinijos sėkmingo ekonominių augimo priežasčių, tai investicijos į infrastruktūrą (kelius, geležinkelius, uostus, telekomunikacijas). Dėl daugybės naujų infrastruktūros plėtojimo projektų užsienio kompanijoms itin pelninga investuoti į tokias sritis kaip metro, ar vandens tiekimo ir valymo įrenginiai. Paskutinius dvejus metus investicijų į infrastruktūrą augimas siekia beveik 20 proc., sudarant palankias sąlygas nesunkiai pritraukiamas nemažas užsienio kapitalas, o investicijos į šią sritį laikomos “saugiomis”, nes remiamos valstybės. Taip pat pati Vyriausybė iš įvairių fondų, bankų skolinasi lėšas ir jas investuoja, tokiu būdu kompensuodama užsienio kompanijų pelno reinvestavimo trūkumą.