Kinija - Didžioji Kinų siena

Šaltinis: http://www.wildlife.lt

Vienintelis žmogaus sukurtas statinys, kurį galima pamatyti tik iš viršaus.

Be abejonės, didžiausias visų laikų statinys, pareikalavęs daugiausia darbininką, yra 6556.7 mylių ilgio Didžioji kinų siena. JAV astronautai Mėnulyje atkreipė dėmesį, kad vienintelis žmogaus mūsų planetoje pėdsakas, kurį jie galėjo pastebėti plika akimi – tai Didžioji kinų siena. Net tose vietose, kur siena ištrupėjusi, prancūzų rašytojo Andrė Malrauxo žodžiais, ji primena "iki šiol išlikusį priešistorinį slibiną, besirangantį per kalvas".
Neteisinga manyti, kad kinai vis dar ribojasi šia siena nuo likusio pasaulio. Pagrindinė jos paskirtis buvo apsisaugoti nuo puldinėjimų iš šiaurės. Be pagrindinės gynybinės 3469 km ilgio sienos nuo Turkmėnistano stepių iki Geltonosios jūros pakrantės, yra daug išorinei sienai lygiagrečių sienų, kurios saugo atskiras vietas. Žvelgiant iš Mėnulio, siena atrodo tarsi milžiniška keverzonė. 

Apsauga nuo plėšikų
Pirmieji sienos fragmentai šiaurės Kinijoje buvo pastatyti gerokai prieš mūsą erą. Šios sienos saugojo derlingų centrinės Kinijos lygumų valstiečius nuo dažnų klajoklių genčių antpuolių. Galvijams ganyklų ieškantys klajokliai dažnai užplūsdavo iš šiaurės. Iš tiesų stulbinanti sienos statyba prasidėjo trečiajame amžiuje pr. Kr., viešpataujant pirmajam Kinijos imperatoriui Ših Huang Ti (Shih Huang Ti). Legendoje pasakojama, kad vienas burtininkas patarė sienos papėdėje paaukoti vyrą, vardu Van, ir taip garantuoti, kad ji bus baigta statyti.
Be abejonės, sienos statyba, kuri tęsėsi iki pat septynioliktojo amžiaus, nusinešė daug gyvybių. Siena kirto kalnus ir slėnius. Statybines medžiagas reikėjo pristatyti per kepinantį karštį ir stingdantį šaltį. Tašytus akmenis, svėrusius po 7.5 kg, reikėjo atgabenti drauge su mažesniais akmenimis, kuriais buvo užpildoma 9 m aukščio ir 8 m pločio sienos vidus. Pasakojama, kad pirmojo imperatoriaus laikais prie sienos statybos plušėjo maždaug 300 000 kareivių ir 500 000 valstiečių, nuteistų prievartiniams darbams. Vėliau sieną drauge su katorgininkais statė maždaug 1 800 000 ūkininkų.
Netgi šiai milžiniškai darbininkų armijai nebūtų pavykę užbaigti statybą be projektui vadovaujančių žmonių, daugiausia kariškių, sumanumo ir organizacinio talento. Jei kurioje nors vietovėje nebuvo tinkamų akmenų, buvo gaminamos plytos. Jei vietovėje buvo molio, naudodavo molį, o kertant Gobio dykumą, juodadarbiai pripildė sieną smėliu, žvirgždu, eglūno šakomis ir vikšriais. Kai siena kirsdavo sraunius kalnų upokšnius ar upių deltas, prireikdavo neeilinių statybos įgūdžių.
Stebėjimo bokštai įrengti kas 90 ar 180 m. Iš viso pastatyta beveik 20 000 bokštų. Dūmų signalai ar vėliavos įspėdavo kitas sienos sargybinių įgulas apie priešo artėjimą, kad kariai spėtų užimti gynybines pozicijas. Grįstu sienos viršumi kariai puolamą vietą pasiekdavo greičiau nei priešai. Strateginėse vietose apsaugos įgula ypač patikimai saugojo sieną, tačiau ne visada pavykdavo atremti priešus. Nepaisant sienos, 1211 m. baisiajam mongolų karo vadui Cingischanui su raitininkais pavyko įsiveržti į Kiniją.
Didžiausia pasaulyje gynybinė sistema, pastatyta maždaug per du tūkstančius metų, yra puikios būklės. Ji ne kartą apsaugojo Kiniją ir tapo tautos vienybės simboliu. Siena įkvėpė poetus, pvz., Ho Chifangą, kuris 1934 m. prabilo keliautojo lūpomis: "Siena – tarsi šuoliuojančių žirgų vora, kurie tą akimirką, kai išrietė sprandus ir sužvengė, pavirto į akmenį".
Siena buvo statoma tam, kad apsaugotų nuo svetimšalių, o šiuo metu ji sukelia priešingą rezultatą. Kaip įdomiausias Kinijos objektas, siena pritraukia begalę turistų. Ypač didžiulės minios žmonių, kurios kažkada plūsdavo į Niujorko Brodvėjų, Paryžiaus Eliziejaus laukus ar Berlyno Kurfiirstendamno gatvę, aplanko sienos dalį į šiaurės vakarus nuo Beidžingo.