Kelionė į Kinija - Kinijos aplinka

Šaltinis: http://www.kligys.com

KINIJOS APLINKA

Pats jaučiausi kaip gyvūnas zoologijos sode ar ufonautas nusileidęs ant žemės. Visi žiūri, nes esu baltaodis, plaukuotom kojom ir labai aukstas. Aplamai tai jie į visus vakariečius įžūliai žiopso. Kinų žvligsnį į mane galima prilyginti Vilniaus urlagano, norinčio atimti babkes, žvilgsniui. Tačiau čia tikrai saugu, ir kinų žvilgsniai reiškia tik jų susidomėjimą ir nemandagumą (nes jie labai įžūliai žiūri). Po trijų dienų buvimo Kinijoj pripratau į kinus tiesiog nekreipti dėmesio. Bet ką ir besakyti – vis viena jaučiasi nepatogumas.

Su latve Zane buvom vienoje saloje netoli Šanchajaus. Viename salos kaimelyje trys kinietukės netgi prašė su mumis nusifotografuoti. Pripyškino gal 5 kadrus. Kartą su vienu kiniečiu ir jo drauge Hefei mieste buvom žaidimų automatuose. Kai tik aš ką nors žaisdavau, žiūrovų apie 10-15 susirinkdavo aplink mus.

Karštą vandenį nemokamai gali gauti beveik bet kokioje viešoje vietoje (interneto kavinėje, mažoj ir didelėj maisto parduotuvėj, stotyse), netgi tarpmiestiniuose autobusuose ir, žinoma, traukinuose. Susidaro įspūdis, kad kinai arbatą geria visą dieną, ką bedarytų. Kelionėse visi kinai ryja karštu vandeniu užpilamus NOODLES (makaronus su priedais). Praktiškai kiekvienoje parduotuvėje yra mikrobanginė, kurioje jums nemokamai pašildys nusipirktą fast-foodą.

Kinai įvairiai daro biznį. Pavyzdžiui, prisiperka traukinio bilietų ir perpardavinėja šiek tiek brangiau. Labai daug mažų privačių parduotuvėlių kurios dirba naktį. Kartą šalia vienos tokios parduotuvės pardavėjas-savininkas tiesiog miegojo gatvėje ant kėdės. Maždaug, jei nori ką nors nusipirkti – pažadink mane.

Miestas, turintis iki 1 milijono gyventojų skaitosi mažas miestas, 1-5 mln – vidutinis, virš 5 mln – didelis miestas.

Kinijoje žmonės vis dar naudoja peidžerius, kurie iš mados Lietuvoje pasitraukė prieš kelis metus. Dar verta paminėti, kad Kinijoje reikia mokėti ir už priimtą skambutį (ne tik kai pats skambini).

Latvės pasakojo, kad norėjo pasinaudoti soliarumu prieš kurį laiką, tačiau tokio dalyko nerado net brangiausiame Šanchajaus viešbutyje. Beje, apie viešbučius. Čia jie baisiai pigus. Nenustebčiau jei penkių žvaigždučių viešbutį susirastumėt už 350-400 Lt.

Kinijoj galima surasti kruvą nelegalių dalykų. DVD ir CD – tai jau turbūt klasika. Bet, pavyzdžiui, Kinijos telekomo 25 Lt kainuojanti pre-paid kortelę skambinimui į užsienį pasiderėjęs aš nusipirkau tik už 15 Lt.

Nors vasarą lauke yra baisiai karšta, visur galima atsigauti, nes bet kur stovi oro kondicionieriai. Tiek autobusuose, tiek kavinėse, ir visur kur tik įmanoma. Na, būna autobusų bei traukinių ir be oro kondicionierių. Tokie paprastai yra dvigubai pigesni.

Ale kokių tik kvapų neprisiuostai tose kiniškose gatvėse. Kuo mažesnė gatvė – tuo kvapų daugiau ir tuo jie stipresni. Kvapai įvairiausi. Dažniausiai labai šlykštūs: kokių nors supuvusių, pašvinkusių ar netyčia ant gatvės papiltų ar išsiliejusių Dalykų kvapai. O tose kvapingose gatvėse ir užkandinės būna, ir vaisiais prekiauja. Sako, kai kada smirda tikru šūdu.

Ypač Šanchajuj yra ryškus kontrastas tarp Vargingos ir Turtingos Kinijos. Vieną kartą gali tekti važiuoti su nauju, oro kondicionieriumi aprūpintu miesto autobusu, o kitą kartą, žiūrėk, kad užtektų tau oro kvėpuoti tvaknioje senoje geldoje. Toks pat kontrastas ir tarp žmonių, pastatų ir visur visur kur tik įmanoma.